olimpiniai ŽENKLAI

Nuo 1968 metų žiemos žaidynių Grenoblyje, kiekviena olimpiada turi po simbolį. Grenoblio žaidynių simbolis – Schussas – stilizuotas žmogus ant slidžių, yra viršuje. Pirmasis bandymas buvo drąsus žingsnis į marazmo teritoriją: nieko mielo ir patrauklaus – toks turi būti simbolis, kurį pamėgtų vaikai, ir kuris drąsiai galėtų puikuotis ant žaidynių suvenyrų. Tačiau tai buvo puikus pamatas blogiems ženklams ateityje.

Schneemann. Insbruko žaidynės, 1976 metai.



Trumpai: jis gąsdina. Kodėl sniego senis ištirpo? Kodėl liko tik galva? Galva su kojomis? Galva su skrybele, primenančią kaliausės iš „Smaragdo miesto burtininko“? Ačiū, ne.

Semas. Los Adželo žaidynės, 1984 metai.



Kai dvi superjėgos spjaudėsi per tvorą Berlyne ir boikotuodavo viena kitos olimpines iniciatyvas, patriotizmo turėjo būti visur. Erelis – nacionalinis JAV simbolis. Erelis Semas (vardas ir skrybelė – neabejotina Dėdės Semo referencija) turėjo atspindėti viską, ką gero JAV davė pasauliui. Sukurtas Disnėjaus motyvais, jis turėjo būti mielas vaikams. Iš tiesų, jis mielas ir negali būti visiškai blogas. Bet didžiausias Semo trūkumas, jog jis kurtas pagal tą pačią koncepciją kaip ir Maskvos Miša (nacionalinis gyvūnas, patrauklus vaikams). Sutikime, kad meškiukui Semas tikrai nusileidžia.

Izis. Atlantos žaidynės, 1996 metai.



Izzis oficialiai vadinosi Whatizit (what is it?), nors – ši pastaba prašyte prašosi – tikslesnis jo vardas būtų WTF. Izis buvo abstraktus, kompiuteriu sugeneruotas personažas, galėjęs įgyti įvairius pavidalus.

Ir net sunku kažką apie jį pasakyti. Na, jis turi dideles akis, plačią šypseną, uodegą ir visa savo išvaizda reikalauja dėmesio: čia aš, čia aš, žiūrėkite į mane, nebežiūrite, bet vis vien žiūrėkite, ei, ei, ei, ei, ar dar mane matote?

Taip. Jis vizualiai įkyrus.

Suprantu, kad siekta sukurti simbolį, kuris būtų interaktyvus. Interaktyvumas lygu kompiuteriai. Kompiuteriai lygu pažanga. Pažanga lygu Jungtinės Amerikos valstijos. Gera koncepcija. Bet vaikai nesupranta koncepcijų. Ir net jei suprastų, Izis nebuvo nė trupučio mielas. Todėl matyti, kad jo kūrėjai labiau norėjo parduoti gerą koncepciją, o ne gerą kūrinį. Plačiau apie tai – Lietuvos prekės ženklo konkurso istorijose.

Bet žaidynių simbolių būta ir gerų. Jų netgi daugiau nei nevykusių.

Štai keletas mano mėgstamų:

Waldi. Miuncheno žaidynės, 1972 metai.



Tai pirmasis oficialus žaidynių simbolis (Grenoblio bandymas toks nebuvo). Taksas – vokiška medžioklinio šuns veislė. Jis simbolizavo ištvermę, atkaklumą ir judrumą.

Amik. Monrealio žaidynės, 1976 metai.



Amik antroje dažniausioje kalboje tarp Kanados genčių reiškia „bebras“. Bebras – nacionalinis Kanados simbolis. Bebras siejamas su sunkiu darbu. Bet šis simbolis man patinka savo stilistiniu paprastumu: jokio zoomorfizmo, penkių skirtingų spalvų ar į dantis įgrūsto olimpinio deglo.

Vučko. Sarajevo žaidynės, 1984 metai.

Vilką olimpiniu simboliu iš šešių kitų išrinko laikraščių skaitytojai. Vučko simbolizavo žmonių norą susidraugauti su gyvūnais ir geriau suprasti gamtą. Simbolis buvo mielas ir turėjo legendą. To pakanka. Apie nemiela ženklą be legendos skaitykite ties Atlantos žaidynėmis.

Cobi. Barselonos žaidynės, 1992 metai.

Cobis – siurrealistiškas katalonų aviganis. Personažas atspindi ispanų kultūros patirtis (simbolis kildinamas iš Pikaso darbų). Cobis laikomas vienas iš sėkmingiausių olimpinių personažų ir nusileidžia tik tam, kurį sąmoningai miniu paskutinį...

Miša. Maskvos žaidynės, 1980 metai.



Miša gimė niūrioje priespaudos imperijoje. Šiai imperijai pasaulyje jis suteikė žmogišką veidą. Miša neturėjo nė vieno bruožo, kuris pasakotų apie Sovietų sąjungos didybę (palyginimui, atkreipkite dėmesį į Erelio Semo skrybėlę).

Mišą galima interpretuoti įvairiai. Mano versija, jog tai naivus jauniklis meškiukas. Tai vaikas, kuris nesupranta, kas yra politika. Kas gerai, o kas blogai. Ir jam tai nerūpi. Jis džiaugiasi tuo, jog gali stebėti didžiausią gyvenime sporto šventę.

Beje, pamenu, kad pats turėjau Mišos guminį žaislą. Tokius turėjo beveik visi, ko tik paklausiau. Mišą pažįsta ir tie, kurie žaidynių metu nebuvo gimę. O praėjo beveik trisdešimt metų.